Du žydai susitinka Galicijos traukinių stotyje. „Kur vyksti?“, paklausia vienas. „Į Krokuvą“, atsako kitas. „Esi siaubingas melagis!“, pratrūksta pirmasis. „Sakydamas, jog vyksti į Krokuvą, sieki mane įtikinti, jog keliauji į Lembergą. Bet aš žinau, jog išties tu keliauji į Krokuvą. Taigi, kodėl man meluoji?“

— Sigmund Freud (1960)

Melo tematika vis dar nepraranda savo aktualumo, kadangi nuolat veikia kasdienius mūsų poelgius. Kita vertus, melas yra taip artimai susijęs su mūsų kasdiene veikla, jog iki šiol nėra aišku, kada teiginį ar elgesį reikia vertinti kaip melą, o kada – ne. Aurelijus Augustinas savo veikaluose pasiūlė idėją, kad melavimas neturi priešingos prasmės. Jis iškėlė klausimą – ar galima teigti, jog asmeniui, kuris meluoja, jo priešybė yra nuoširdus asmuo? O ką reiškia būti nuoširdžiam? Kliaujantis Augustinu, nuoširdumas pasireiškia tada, kai asmuo tiki tuo, ką sako ir sako tai, kuo tiki. Tik..ar su tuo sutiktų visi?

Lewis (2015) melą vertina, kaip veiksnį, padedantį kiekvienam mūsų palengvinti savo kasdienybę bei apsaugoti savąjį Aš. Jis pabrėžia, jog tik viena iš priežasčių meluoti nėra adaptyvi – tai melas, siekiant pakenkti kitam. Įdomu tai, jog mažas melas nedaro įtakos asmens savojo Aš suvokimui. Asmuo, nusprendęs šiek tiek sumeluoti (pavyzdžiui, norėdamas atkeršyti) nebūtinai jausis blogai – jis vis dar gali save laikyti nuoširdžiu ir teisingu žmogumi.

Pasak tyrėjų (Choshen-Hillel, Shaw, Caruso, 2020) – žmonės privalo turėti priežastį kodėl jie meluoja, netgi, jei tai yra melas, kurio siekiama pasirodyti nuoširdžiu (kitaip sakant, kai mes esame linkę išsaugoti savo, kaip nuoširdaus asmens reputaciją, net jei tenka panaudoti melą). Pastebėta, jog žmonės yra labiau linkę sušvelninti situaciją ir ją pateikti taip, jog būtų labiau visuotinai priimtina, ypač, kai ji rodos yra per gera, kad būtų tiesa.

Negana to, nuo mažens mums pažįstamas ir melas, siekiant apsaugoti kito asmens jausmus. Pavyzdžiui, Braten (2009) savo darbe mini, jog yra įrodymų, kad žmonių naujagimiai turi įgimtų mechanizmų, kurie skirti pagelbėti kitiems. Tokį mecahnizmą sustiprina tėvų auklėjimas – gana anksti (apie antruosius savo gyvenimo metus) vaikai suvokia, jog tam tikro tipo melas yra priimtinas ir netgi skatinamas (pavyzdžiui, jie turėtų apsimesti, jog yra patenkinti gauta dovana, nepaisant to, jog išties ji jiems nepatiko). Teigiama, jog su amžiumi, vaikai išmoksta paslėpti nusivylimą ir neparodyti savo tikrųjų jausmų, vardan kito gerovės. Negana to, vaikai tokį elgesio modelį priima, kaip normą: eksperimento metu paprašius įvertinti du poelgius (vaikas suplėšo bibliotekos knygą ir apsimeta to nepadaręs bei vaikas gauna netrokštamą dovaną ir neatskleidžia savo tikrųjų jausmų), vaikai labiau priešiškai vertino gynybinį poelgį (melas suplėšius knygą), nei mandagumu grįstą poelgį (gavus nepageidaujamą dovaną).

Didelę šeimos įtaką vaikų polinkiui meluoti patvirtina ir tyrimas (Jensen, Arnett, Feldman, Cauffman, 2004), kurio metu pastebėta, jog asmenys, kilę iš šeimų, kuriose yra palaikomas šiltas, artimas ir glaudus ryšys, yra linkę mažiau meluoti savo artimiesiems. Manoma, jog artimas ryšys skatina nenorą prarasti pasitikėjimo ir sugadinti santykius vardan melo, taip pat, tokie asmenys yra labiau linkę manyti, jog artimieji juos supras ir palaikys, tad meluoti paprasčiausiai nėra prasmės. Kita vertus, asmenys, kurių šeimose tvyro įtampa bei griežti santykiai, yra labiau linkę apgaudinėti artimuosius. Taip pat, pastebėta, jog tėvų melas vaikams (jų vaikystėje) gali būti siejamas su paauglių ir jaunų suaugusiųjų polinkiu dažniau meluoti šeimoje. Taigi, galbūt daryti prielaidą, jog tėvų melas vaikams (jei vaikai sužinojo, jog jiems buvo meluota), daro įtaką jų polinkiui meluoti tėvams paauglystėje, nes santykis šeimoje nuo mažens nėra visiškai atviras ir glaudus.

Visgi, sąmoningas melas, siekiant apsisaugoti nuo gresiančios bausmės, žmonėms būdingas jau nuo 2-3 metų. Vaikai išmoksta meluoti pažeidę tam tikras taisykles (pasielgę nepageidaujamai arba neatlikę to, kas buvo prašoma atlikti) – jei vaikas anksčiau pažeidė kokią taisyklę (greičiausiai nustatytą savo tėvų) ir sulaukė atitinkamos bausmės, jis bus linkęs nuslėpti tokį pat ar panašų elgesį ateityje, nes jau žino, ko galima tikėtis iš aplinkinių. Taigi, noras išvengti bausmės (o tuo pačiu ir žalos sau) yra lygiai toks pats adaptyvus elgesys, kaip ir melas, siekiant apsaugoti kito jausmus. Bet pažvelgus į šią situaciją atidžiau, kyla klausimas: jeigu vaikas, pasielgęs netinkamai, pameluos savo tėvams, o melas išaiškės – dėl ko tėvai bus linkę pykti? Greičiausiai vaikas bus baudžiamas ne už nemoralų elgesį, o už tai, jog melavo. Taigi tėvai, aiškindami, jog meluoti reikia (norint apsaugoti kitą, pavyzdžiui, gavus nepatinkančią dovaną), tačiau negalima apgaudinėti kitų žmonių (padarius nusižengimą) ir tuo pačiu nieko nesakydami apie patį veiksmą, dėl kurio kilo melas, kelia vidinius prieštaravimus, susijusius su vidine vaiko morale.

Jeigu asmeniui pasiseka augti šeimoje, kurioje yra artimas ir glaudus ryšys, nevengiama moralumo tema ir skatinamas kritiškas mąstymas melo atžvilgiu, ar galima teigti, jog šis žmogus bus nuoširdus ir vengs melo visomis išgalėmis? Deja. Žmonės yra trapios būtybės, kurios rūpinasi savojo Aš saugumu, net jei tam prireikia saviapgaulės.

Sociologai kelia prielaidą, jog žmonės yra linkę sau meluoti tam, kad išvengtų akistatos su patirta nesėkme – juk niekas nenori prisipažinti sau, jog susimovė. Nors melą atpažinti nėra taip sunku, žmonės išmoksta ignoruoti gaunamus signalus. Kodėl? Nes yra lengviau apsimesti, jog melo požymių nėra ir gyventi toliau, nei imtis priemonių, atskleisti melą ir tada galvoti, ką su visu tuo daryti. Dažniausiai, mes nenorime patirti pažeminimo ir gėdos, tad susiklosčius situacijai, kurią asmuo gali vertinti, kaip asmeninę nesėkmę arba netinkamą aplinką, ji bus vertinama iš aplinkos, o ne asmeninių veiksnių perspektyvos (kalta aplinka, ne aš) . Galiausiai, žmonės vis dar yra linkę meluoti tam, jog pasirodytų esą nuoširdūs – taip išsaugoma paties asmens savivertė bei vidinė ramybė.

Ir štai – susiduriame su paradoksalia situacija. Teigiama, jog melas – vienas iš veiksnių, kenkiantis tarpasmeniniams santykiams ir naikinantis tarpusavio pasitikėjimą. Kita vertus, melas, siekiant apsaugoti kito jausmus yra vertinamas panašiai, kaip empatija ar pagalba vienas kitam. Negana to, žmonės nevengia melo netgi stodami akistaton patys su savimi. Tad…ar gebėsime kada visiškai atsiriboti nuo melo? Ir..ar to reikia?

Šaltiniai:
1. Braten, S. (2009). The Intersubjective Mirror in Infant Learning and Evolution of Speech. Amsterdam: John Benjamin Publishing.
2. Choshen-Hillel, S.; Shaw, A.; Caruso, E. M. (2020). Lying to Appear Honest. Journal of Experimental Psychology: General. Advance online publication.
3. Conrads, J.; Irlenbusch, B.; Rike, M. R.; Walkowitz, G. (2012). Lying and team incentives. Journal of Economic psychology, 34, 1-7.
4. Ekman, P.; Friesen, W. V., O‘Sullivan, M. (1988). Smiles When Lying. Journal of Personality and Social Psychology, 54:3, 414-420.
5. Freud, S. (1960). Jokes and their Relations to the Unconscious. New York: Norton, 137–138. 6. Gramigna, R. (2013). Augustine on lying: A theoretical framework for the study of typer of falsehood. Sign Systems Studies, 41(4), 446-487.
7. Jensen, L. A.; Arnett, J. J.; Feldman, S.; Cauffman, E. (2004). The Right to Do Wrong: Lying to Parents Among Adolescents and Emerging Adults. Journal of Youth and Adolescence, 33:2, 101-112.
8. Lewis, M. (2015). The Origins of Lying and Deception in Everyday Life. American Scientist, 103, 128-135.
9. Saxe, L. (1991). Lying: Thoughts of an Applied Social Psychologyst. American Psychologyst, 46:4, 409-415.
10. Setoh, P.;Zhao, S.; Santos, R.; Heyman, G.D.; Lee, K. (2020). Parenting by lying in childhood is associated with negative developmental outcomes in adulthood. Journal of Experimental Child Psychology, Vol. 189.
11. Smetana, J.; Robinson, J.; Bourne, S. V.; Wainryb, C. (2019). “I didn’t want to, but then I told”: Adolescents’ narratives regarding disclosure, concealment, and lying. Developmental Psychology, 55(2), 403–414.
12. Vrij, A.; Leal, S.; Mann, S. A.; Granhag, P. A. (2011). A Comparison between Lying about Intentions and Past Activities: Verbal Cues and Detection Accuracy. Applied Cognitive Psychology, 25: 212-218.